Nors jaunuoliai pripažįsta, kad įgyvendinti projektą nebuvo lengva, tačiau rezultatas įveikus iššūkius juos labai apdovanojo.
Viena iš projekto iniciatorių ir vykdytojų Jorė Petrauskaitė pasidalijo patirtimi nuo projekto gimimo iki vertės, kurią jai ir kitiems suteikė ši veikla.
Jorė Petrauskaitė
Projekto komanda
Kaip sužinojote apie Europos solidarumo korpusą ir Solidarumo projektus?
Apie Europos solidarumo korpuso Solidarumo projektus ir galimybes sužinojome iš savo buvusios savanorių koordinatorės Brigitos. Ji ir pasiūlė mums imtis patiems spręsti mums kylančias problemas gavus finansavimą solidarumo projektui.
Kaip kilo mintis jūsų projektui? Kokia problema kamavo, kad teko imtis šio projekto?
Prieš du metus savanoriavome atvirame jaunimo centre „Žalianamis“. Ten vieno savanorių susitikimo metu gavome pasiūlymą rašyti projektą. Iš pradžių tai atrodė beprasmiška, bet labiau pasiaiškinusios apie Europos solidarumo korpuso teikiamas galimybes, pakalbėjusios su dabartine komandos mentore Brigita, nusprendėme pasinaudoti šia galimybe. Jautėme, kad Vilniuje jau esantys jaunimo centrai nebepatenkina mūsų augančių poreikių, norėjosi sukurti kažką unikalaus ir „savo“. Po vieno savanorių susitikimo, sugalvojome sukurti savo atvirą jaunimo erdvę.
Kaip pildėti paraišką? Gal kas padėjo, kur ieškojote pagalbos? Ką patartumėte kitiems pildant paraišką finansavimui gauti?
Paraiškas pildėme visus klausimus įsikėlę į google docs programą. Tokiu būdu visi vienu metu galėjo dirbti ties paraiška. Nors ją pildėme tik dviese.
Labai svarbu yra pilnai pasitikėti savo komandos nariais ir iškilus nesklandumams juos kuo greičiau išspręsti. Maži nesklandumai gali pakišti labai didelę koją vėlesnėje projekto eigoje.
Kaip vyko projektas?
Patvirtinus mūsų paraišką labai labai džiaugėmės. Iš karto kibom prie darbų.
Pats pagrindinis dalykas, kuris buvo reikalingas mūsų įdėjai, buvo tam tikra erdvė, kurioje vyktų įvairūs renginiai. Tokia erdvė, kuri būtų saugi, bet tuo pačiu ir atvira tiek mums, tiek kitiems jauniems žmonėms.
Nors erdvės paieškos buvo sunkios, gavome patalpas jau naujam gyvenimui prikeltame Lukiškių kalėjime. Erdvę įsikūrėme, padarėme sava. Turėjome begales susitikimų su komandos nariais, taip pat kasmėnesinius susitikimus su mentore.
Jaunimo erdvė buvo įrengta buvusio kalėjimo patalpose
5 bute organizuoti stalo žaidimų, kino peržiūrų, kūrybos vakarai ir popietės
Ką pavyko nuveikti, išmokti?
Jaučiamės daug ko išmokę ir nuveikę. Labai smagu buvo matyti į erdvę sugrįžtančius žmones, dėl to manome, kad kažkokią žymelę Lietuvos jaunimo gyvenimuose palikome.
Kas savaitę organizavome bent vieną renginį, į kurį susirinkdavo bent 5 jauni žmonės. Labai patobulinome savo renginių vedimo ir organizavimo kompetencijas. Pavyko išeiti iš savo komforto zonos bendraujant su jaunais žmonėmis. Taip pat dar geriau supratome refleksijų svarbą ir poreikį.
Kas buvo sunku? Kokie iššūkiai?
Pirmiausia tai buvo patalpų radimas ir jų pritaikymas mūsų projektui, tačiau su rėmėjų pagalba ir dideliu noru šis sunkumas buvo išspręstas. Paskui iškilo kitų sunkumų: darbų pasiskirstymas, jų įgyvendinimas laiku, nes, jei viena grandis stringa, kitoms taip pat tampa sunku. Pamatėme, kad komandos pajautimas, darbų pasiskirstymas ir nuolatinis palaikymas yra iššūkis, kurį privalėjome įveikti.
Žinoma buvo neišvengta sunkumų ir organizuojant renginius, nes kai kuriems iš mūsų tai buvo pirmas kartas ir iš techninės pusės, ir iš renginio vedimo, ir palaikymo pusių, todėl turėjome išmokti vieni kitus palaikyti ir padėti. Galiausiai mums pavyko įveikti visus iššūkius ir tai itin džiugina.
Ką patartumėte jaunuoliams, kuriems reikia neformalių erdvių jų veikloms?
Pagrindinis patarimas yra nepasiduoti. Savo erdvės mes ieškojome beveik pusę metų ir jos radimas buvo labai atsitiktinis. Tad vienintelis dalykas, kurį galiu patarti, tai neprarasti vilties, nepasiduoti.
Projekto Facebook paskyra: Penktas butas | Facebook
Nuotraukos: projekto organizatorių
Projekto numeris: 2021-2-LT02-ESC30-SOL-000040421
