Europos solidarumo korpuso programa (toliau – ESK) jaunam žmogui suteikia galimybę išvykti į kitą šalį ir patirti savanorystės atnešamus džiaugsmus. Lietuvoje taip pat galime sutikti savanorių, atvykusių iš įvairiausių šalių ir atnešusių naujų iniciatyvų, idėjų ir teigiamų pokyčių. Jaunimo reikalų agentūra pakalbino iš Sakartvelo į Lietuvą pagal ESK programą 2023 metų rudenį savanoriauti atvykusią Anano. Ji – pilietiško žmogaus pavyzdys. Savanorė, sutelkusi ne vieną bendramintį, suorganizavo net tris jų pilietinę poziciją atskleidžiančius taikius protestus. Kviečiame pasinerti į unikalią ir įkvepiančią savanorystės patirtį.
Prieš pradedant kalbėti apie savanorystės patirtis, pirmiausia norėtume šiek tiek pažinti tave. Ką galėtum atskleisti apie save, ko dauguma žmonių iškart nepastebėtų?
Dauguma žmonių mano, kad esu šalto būdo žmogus – anaiptol. Esu pasiruošusi ištiesti pagalbos ranką nedvejodama, nepriklausomai nuo mano nuotaikos ir prašančiųjų – nuo draugų iki nepažįstamų. Dažnai net nepagalvoju apie savo pačios saugumą ir darau viską, kad pagelbėčiau tiems, kuriems to reikia. Kitaip tariant, einu ir kovoju iki galo.
Kas atvykus į Lietuvą tave nustebino labiausiai?
Susidariau įspūdį, kad lietuviai stengiasi maksimaliai išnaudoti savo šalies išteklius ir būti aktyviais piliečiais. Taip pat teko pastebėti, kad šeimos mėgsta užsiimti rankdarbiais ir aktyviai dalyvauja miesto organizuojamose šventėse. Visa tai man buvo išties šiek tiek neįprasta.
Kas tave paskatino pasinaudoti ESK programos savanorystės galimybe Lietuvoje? Kaip atradai šią galimybę?
Apie ESK suteikiamas galimybes žinau jau daug metų, tačiau vis atidėliojau ir ilgą laiką dirbau su vaikais savo šalyje, Sakartvele, ir visada juos skatinau siekti savo svajonių ir nebijoti daryti tai, ko jie nori. Šį kartą nusprendžiau paklausyti savo pačios patarimo ir pagaliau išvykti savanoriauti. Ieškojau mane dominančio projekto negalvodama apie konkrečią šalį, o kai jį radau ir pamačiau, kad jis vyksta Lietuvoje, pradėjau domėtis šalies tradicijomis ir istorija. Sakartvele visi teigiamai atsiliepė apie šalį ir jos žmones, todėl net žinodama apie stingdančias lietuviškas žiemas, pateikiau paraišką ir priėmiau šį iššūkį. Be to, mes esame šalys partnerės, todėl tai taip pat turėjo įtakos mano sprendimui.
Kokios buvo pagrindinės tavo, kaip ESK savanorės, atsakomybės? Ar galėtum papasakoti apie konkrečias veiklas, kurias teko organizuoti?
Savanorystės metu tobulinau kompetencijas ugdymo srityje, įnešdama kūrybiškų ir interaktyvių veiklų į mokinių kasdienybę. Kartu su įvairaus amžiaus vaikais eidavome į gamtą, įvairių žaidimų pagalba mokiau vaikus matematikos, o kai kuriuos žaidimus sugalvodavau pati – interaktyvios veiklos jiems labai patikdavo.
Su kokiais iššūkiais susidūrei savanorystės metu ir kaip pavyko juos įveikti?
Didžiausias iššūkis man buvo atšiaurus žiemos oras ir tai, kad buvau visiškai viena kitoje šalyje ir be jokių draugų. Kiekvieną dieną priversdavau save išeiti į lauką sakydama, „išeik šiandien, nes rytoj bus dar šalčiau“ ir taip ištvėriau visus metus. Man taip pat buvo sunku bendrauti su užsieniečiais, bet tuos dalykus, kurie man nepatiko, stengiausi priimti kaip normą. Susidraugavau su keliais kitais tarptautiniais savanoriais, kurie palengvino mano savanorystės patirtį.
Kokią netikėtą akimirką patyrei savanoriaudami Lietuvoje?
Visus metus toje vietoje, kur savanoriavau, visi mokytojai ir vaikai mankštindavosi, o paskui nerdavo į užšalusį ežerą. Buvau įsitikinusi, kad negalėsiu to padaryti – man tai atrodė neįmanoma, tačiau vieną dieną nusprendžiau išdrįsti ir išsimaudyti ežere, kuris siekė net -10 laipsnių temperatūrą. Tai neabejotinai buvo viena netikėčiausių akimirkų mano gyvenime.
Kaip jauteisi, kai būnant Lietuvoje tave pasiekė žinia apie Europos Sąjungos lyderių sprendimą suteikti Sakartvelui kandidatės į Bendriją statusą?
Galiu pasakyti, kad jaučiausi kaip niekada laiminga. Labai norėjau būti kartu su savo draugais ir šeima. Mums buvo suteikta didžiulė galimybė gyventi stabilesnėje šalyje, kurioje viskas, kas anksčiau atrodė neįmanoma, tapo daug lengviau pasiekiama.
Deja, bet Sakartvelo kelias į ES nėra lengvas ir tu išreiškei savo susirūpinimą imdamasi iniciatyvos organizuoti protestus. Kokių veiksmų ėmeisi ir kaip sutelkėte bendruomenę?
Kai Sakartvelo parlamentas vėl inicijavo „Rusijos įstatymą“ ir pristabdė stojimo į ES procesą, labai supykau. Norėjau grįžti į savo šalį ir prisijungti prie ten vykstančių protestų, tačiau supratau, kad tą daryti galiu ir Lietuvoje. „Facebook“ puslapyje yra Lietuvoje gyvenančių kartvelų grupė, todėl klausimą dėl taikaus protesto organizavimo pirmiausia norėjau kelti ten. Pamačiau, kad toks klausimas jau buvo užduotas, todėl parodžiau iniciatyvą ir pakviečiau protestą organizuoti kartu. Vėliau sužinojome, kad mums reikia policijos leidimo ir asmens, turinčio leidimą gyventi Lietuvoje, kurį labai greitai suradome. Vienas kito nepažinodami ėmėmės dalytis pareigomis gerbdami Lietuvos įstatymus. Pati buvau atsakinga už nuotraukų / vaizdo įrašų fiksavimą ir interviu rengimą siekiant šią medžiagą pateikti Sakartvelo žiniasklaidai ir parodyti savo šaliai paramą iš užsienio.
Kaip manai, kokį poveikį jūsų protestai padarė Lietuvos kartvelų bendruomenei ir platesnei auditorijai?
Kartvelo žmonės sužinojo, kad juos palaiko ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių atstovai ir kad šioje kovoje jie nėra vieni. Be viso to, Lietuvoje gyvenantys kartvelai įgijo daugiau motyvacijos dalyvauti spalio mėnesį vyksiančiuose rinkimuose ir savo balsu paremti mūsų šalies europietišką ateitį.
Grįžkime prie savanorystės ir gyvenimo Lietuvoje. Kokius įsimintiniausius ar didžiausią poveikį padariusius savanorystės momentus galėtum įvardyti?
Labiausiai prisimenu mokyklos vaikus. Mane nuolatos stebino jų gebėjimas išreikšti meilę ir rūpestį. Žavėjausi jų pastangomis mane pradžiuginti išmoktais kartvelų kalbos žodžiais ir dainomis. Laikas, kurį praleidau su kitais tarptautiniais savanoriais, sunkumai ir smagios akimirkos, kurias patyrėme kartu, man yra nepamirštami. Taip pat išskirčiau kelionę po Europą su naujaisiais draugais, kuri paliko neišdildomą įspūdį.
Ką patartum tiems, kurie svarsto apie galimybę pasinaudoti ESK savanorystės galimybe, bet nedrįsta?
Nuoširdžiai rekomenduoju pasinaudoti šia galimybe, nes tai nė iš tolo nepanašu į darbą ar studijas. Savanorystė – tai daugybės dalykų mišinys. Ji augina, moko savarankiškumo ir padeda pažinti save visai kitu kampu.