Europos solidarumo korpuso (toliau – ESK) savanoriškos veiklos projektus vykdantis Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos kraštovaizdžio apsaugos skyriaus patarėjas bei ESK projektų koordinatorius Linas Stanaitis pasidalijo įžvalgomis apie pirmą kartą vykdytą grupinę savanorystę. Iki šiol organizavęs tik individualią savanorišką veiklą, L. Stanaitis teigia, kad, nepaisant tykojusių iššūkių ir nežinomybės, pirmasis grupinės savanorystės blynas tikrai „neprisvilo“.
Kodėl nusprendėte suorganizuoti šią grupinę savanorystės veiklą? Kokie buvo jūsų lūkesčiai?
Kadangi jau daug metų priimame po 1-2 ilgalaikius savanorius, sukaupėme daug patirties. Lūkesčių neturėjau – norėjau pabandyti ir kelti sau naujus iššūkius. Jie skatina judėti į priekį. Rutina mane žudo, o nuolatinis mokymasis palaiko jaunystę. Ne veltui sakoma, kad tada, kai nustoji mokytis, pasensti.
Papasakokite apie grupinės savanoriškos veiklos projekto veiklas.
Savanoriai turėjo galimybę pažinti Aukštaitijos nacionalinį parką ir ugdyti supratimą apie gamtos saugojimo svarbą bei išliekamą vertę. Grįžę į savo šalis, jie rimčiau vertins saugomas teritorijas. Laiptų restauravimas, trukęs dvi savaites, taip pat užtikrino gamtos nepažeidžiantį ir kontroliuojamą lankytojų srautą.
Kaip manote, kodėl projektas susilaukė jaunų žmonių susidomėjimo?
Susilaukėme daug dėmesio iš Viduržemio jūros regiono, t.y. Ispanijos, Italijos, Prancūzijos. Lietuva jiems – egzotinė šalis. Aišku, turėjome savanorių ir iš kaimyninių šalių. Manau, kad jaunuolius domina projekto pobūdis. Šiuo metu didelę pasiūlą turi socialiniai projektai, o su gamta susijusių projektų skaičius nėra didelis. Savanoriai akcentavo, kad jiems svarbu, kur vyks veikla. Nacionalinis parkas švenčia 50 metų jubiliejų ir savanoriai džiaugiasi galintys prisidėti prie parko puoselėjimo bei sukurti infrastruktūrą, kuri bus naudinga kitiems žmonėms.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte burdami savanorių komandą?
Projektui artėjant, jaučiausi nepasirengęs ir įsitikinęs, kad imuosi to pirmą ir paskutinį kartą – apėmusį stresą netgi prilyginčiau panikai. Kartu su užsidegimu ateina ir nepaprastai didelis krūvis bei atsakomybė. Laimei, supratęs, kad nesu paliktas vienas ir galiu remtis į kolegas, atsitiesiau. Be to, ilgalaikiai savanoriai taip pat tiesė pagalbos ranką, kai vykdėme savanorių atrankas. Neretai savanoriai turėdavo geresnių įžvalgų ir tikslingesnių klausimų.
Kokie kriterijai buvo taikomi savanoriams atrankų metu siekiant užtikrinti jų pasirengimą veiklai?
Iš viso turėjome apie penkiasdešimt interviu, o laisvų vietų – dvylika. Siekėme išlaikyti šalių balansą ir norėjome, kad savanoriai suprastų veiklos pobūdį ir būtų pasirengę dirbti atvirame ore, gamtos apsuptyje. Bendraudami pastebėjome, kurie kandidatai yra motyvuoti, bendraujantys, turi supratimą, į kokią veiklą pretenduoja, o kurie – tiesiog nori išvykti į kitą šalį. Kitas svarbus aspektas – paprastumas ir kalbėjimasis tarsi juos pažinotum nuo seno. Ir žinoma, tolimesnė komunikacija – pastebėdavome, kurie operatyviai reaguoja ir rodo susidomėjimą. Rezultatas – įspūdingas. Komandoje turėjome skautų ir jaunuolį, turintį patirties tvarkant kalnų takus. Kitais žodžiais tariant, susirinko komanda, su kuria galėjome nuversti kalnus: pozityvūs ir veiklūs. Tikras jaunimo elitas.
Papasakokite apie ateities sumanymus? Ar esate numatę dar vieną grupinės savanoriškos veiklos projektą?
Esame pateikę paraišką kitam projektui – norime restauruoti akmens amžiaus būstus, kurie nuo gamtinių sąlygų dūlėja. Būtų įdomu savanorius supažindinti su šio regiono istorija ir archeologija. Mūsų krašte yra didžiausias tankis archeologinių radinių ir viena seniausių nuolatinių gyvenviečių Lietuvoje. Tikiu, kad tai būtų įdomus ir prasmingas projektas, o savanoriams – naudinga patirtis.
Kalbėjome apie iššūkius, tačiau noras nepradingo. Kas motyvuoja nesustoti?
Teigiama grupė ir rezultatas. Panašią patirtį turėjome ir su pirmaisiais ilgalaikiais savanoriais. Pusė kolektyvo žiūrėjo skeptiškai, bet susipažinę su savanoriais, iškart be galo pamilo. Jie įaugo į kolektyvą ir nė vienas daugiau neabejojo, atvirkščiai, klausė, ar kitais metais turėsime daugiau savanorių.
Ką kitą kartą darytumėte kitaip?
Siektume išlaikyti optimalų 12 savanorių skaičių, kad grupė būtų pakankamai didelė, bet dar galėtų užmegzti asmeninį ryšį. Taip pat norėtume tiesiogiai bendrauti su savanoriais, be tarpininkaujančių organizacijų, nes manome, kad tai padėtų užtikrinti sklandesnį bendradarbiavimą. Be to, norėtume labiau įtraukti mažiau galimybių turinčius jaunuolius, įskaitant ir fizinę negalią turinčius. Turime reikiamas sąlygas bei šiek tiek patirties. Neįgaliųjų draugija yra įgyvendinusi stovyklas gamtos mokykloje, kuriose dalyvaudavo jaunuoliai su negalia. Tiesa, pastebėjome trūkumų, todėl dar turime paruošti namų darbus.
Šios grupinės savanoriškos veiklos sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio. Štai Delfi reportažuose, skirtuose Aukštaitijos nacionalinio parko penkiasdešimtmečiui, pasirodė ir patys savanoriai.
ŽIŪRĖTI ČIA (nuo 7 minutės)
ŽIŪRĖTI ČIA (nuo 8:40 minučių)
