Šilutės vietos jaunimo iniciatyvinė grupė parengė ir šiuo metu Šilutės atvirame jaunimo centre įgyvendina solidarumo projektą „Kartų skaitmenizacija kartu“. Jaunuoliai ne tik supažindina senjorus su šiuolaikinių technologijų svarba, bet ir mažina socialinę atskirtį, ugdo tarpusavio supratimą ir mezga empatišką dialogą tarp kartų. Kviečiame susipažinti su jais!
Trumpai papasakokite apie projekto iniciatyvinę grupę. Kas jus paskatino susiburti ir imtis iniciatyvos?
Mūsų iniciatyvinės grupės nariai yra tarpusavyje pažįstami iš vietos gimnazijų. Mes taip pat prisidėjome prie įvairių veiklų organizavimo Šilutės atvirame jaunimo centre, kur dar labiau susidraugavome.
Atotrūkį tarp kartų jautėme ne tik skaitmeninių technologijų srityje, bet ir socialiniuose santykiuose. Idėja gimė vienam iš grupės narių atlikus vietos senjorų bendruomenių („Bočių“, trečiojo amžiaus universiteto lankytojų ir kt.) apklausą, taip pat iš bendrų pokalbių su mums artimais žmonėmis. Sužinoję apie Europos Sąjungos suteikiamą galimybę vykdyti solidarumo projektus, nusprendėme imtis iniciatyvos. Susipažinome su paraiškų teikimo procesu, kuris iš tiesų nėra labai sudėtingas – tereikia turėti drąsos, o jos mums suteikė senjorų susidomėjimas ir jų noras įsitraukti į projektą.
Pasidalinkite projekto idėja. Kokias veiklas įgyvendinsite užsibrėžtam projekto tikslui pasiekti?
Projekto tikslas yra skirtingų amžiaus grupės žmonių suartinimas bandant „prisijaukinti“ skaitmenines technologijas. Iniciatyvinės grupės nariai nėra „kompiuteristai“, todėl tai mus irgi skatina bendrauti, domėtis, diskutuoti, mokytis vieniems iš kitų ir kartu ieškoti sprendimo būdų.
Penkių jaunuolių grupė šiuo metu dirba su antrąja penkių senjorų grupe. Kiekvienas dalyvis ateina su savo norais ir poreikiais, todėl veiklų tempas nėra apibrėžtas. Mes tikrai nesiekiame paversti dalyvius „kompiuteriniais genijais“, išduoti diplomus su specialybe ir paleisti atgal į pasaulį. Šių susitikimų tikslas yra ne tik skaitmenizacijos pažinimas, bet ir socialinis bendravimas, kuriuo siekiame mažinti socialinę atskirtį, mokyti tarpusavio supratimo ir ugdyti kantrumą bei nuoširdumą.
Ką jums patiems reiškia skaitmenizacija?
Mums skaitmenizacija yra iki šiol besitęsiantis procesas, kurio metu kasdieniai dalykai vienas po kito yra perkeliami į virtualią erdvę. Tokiu būdu yra skatinamas tvarumas, atsisakoma tam tikrų gamtiškųjų resursų švaistymo, atsiranda paprastesnis paslaugų prieinamumas, padedantis sutaupyti laiko. Karantino situacija taip pat iškėlė skaitmenizacijos svarbą – dauguma paslaugų tapo nuotolinėmis. Mūsų karta užaugo jau skaitmeninėje epochoje, todėl esame prisitaikę prie technologijų. Vis dėlto šis projektas atnešė tam tikrų iššūkių. Senjorai technologijomis nepasitiki ir pilnai neįvertina jų galimybių, todėl turėjome paplušėti, kad atrastume tinkamus pavyzdžius ir žodžius padedant senjorams suprasti skaitmenizacijos naudą.
Kokiomis veiklomis mažinate atskirtį tarp senjorų ir jaunų žmonių?
Mūsų pagrindinė veikla – reguliarūs savaitiniai kelių valandų susitikimai. Turime įsirengę kompiuterinę erdvę, kurioje kiekvienas dalyvis gali naudotis nešiojamuoju kompiuteriu. Be viso to, patys dalyviai noriai atsineša savo asmeninius telefonus, kitą techniką, kad išsiaiškintų jiems aktualius dalykus. Atsižvelgiant į grupių poreikius ir užimtumą, susitikimai vyksta tiek individualiai, tiek komandoje. Šiuose susitikimuose mes ne visada sėdame prie kompiuterio ar telefono gvildenti su technologijomis susijusių temų. Senjorai kartais nori tiesiog pasikalbėti ir prie arbatos puodelio pasidalinti savo istorijomis. Užgimusios diskusijos virsta idėjomis kitos savaitės veikloms. Pavyzdžiui, vienam dalyviui paklausus, kas yra dirbtinis intelektas, mūsų iniciatyvinė grupė iš pradžių tarpusavyje, o vėliau padedant mentoriui tariasi, kaip atsakymą pateikti suprantamai kito susitikimo metu. Svarbu paminėti, kad niekas nesijaučia įsipareigojęs atlikti kuo daugiau darbų – mes nuolat stebime iniciatyvinės grupės ir kiekvieno dalyvio savijautą. Manome, kad toks projekto paprastumas skatina dalyvius ateiti ir įsitraukti į veiklas. Dalyviai nejaučia baimės, išmoksta klausti, dalinasi savo pasiekimais su kitais, diskutuoja ir gauna atsakymus į jiems rūpimus klausimus.
Kaip senjorai galėtų ugdyti savo pozityvų požiūrį į inovacijas?
Senjorams yra būtina sukurti galimybes būti savarankiškais šiuolaikinių technologijų naudotojais, leisti jiems atlikti veiksmus patiems ir nepavykus skatinti bandyti iš naujo. Dalis bijo „ne tą mygtuką paspausti“, o juk tai yra ganėtinai pasenęs požiūris ir iš nežinia kur atėjęs išankstinis nusistatymas. Senjorams taip pat svarbu akcentuoti, kad skaitmeninės inovacijos egzistuoja ne šiaip sau – jos lengvina kasdienius darbus. Pavyzdžiui, viena projekto dalyvė norėjo pasikeisti elektros tiekimo sutartį. Senjorė guodėsi, kad reikės vėl skambinti, o tada ilgai laukti. Ji net planavo vykti į kitą miestą, nes tik ten yra šios įstaigos atstovybė. Išgirdę, su kokiais sunkumais susiduria senjorė, nepasimetėme – tiekėjo internetinėje svetainėje suradome virtualų asistentą. Atsakę į kelis automatizuotus klausimus buvome sujungti su konsultante ir susirašinėjimo pagalba pateikėme reikiamus duomenis. Visas šis procesas užtruko vos 5 minutes – sutartis buvo pakeista. Tai ne tik sutaupė dalyvės laiką, bet parodė, kaip paprasta yra tai padaryti, jei žinai, kad tokios funkcijos egzistuoja. Taigi, supažindinant senjorus su skaitmeniniais sprendimais labai svarbu naudoti konkrečius pavyzdžius, su kuriais jie susiduria kasdieniame gyvenime.
Projektas dar nesibaigė, bet galbūt galėtumėte pasidalyti jau pasiektais rezultatais?
Projekto dalyviai atėjo su skirtingais lūkesčiais, o kai kurie jų visai neturėjo. Viena iš pirmųjų mūsų iniciatyvinės jaunuolių grupės užduočių buvo atrasti, kas kiekvieną senjorą domina, suprasti jų žinių lygį. Labai džiaugiamės viena iš pirmosios senjorų grupės dalyvių, kurią susitikimai įkvėpė nusipirkti asmeninį nešiojamą kompiuterį. Galbūt tai tik maži dalykai, tačiau senjorams be galo prasmingi. Didžioji dalis senjorų turėjo problemų su socialiniais tinklais – mes jiems padėjome ištrinti susidubliavusius ir nereikalingus profilius, išmokėme saugiai naršyti internete, atpažinti melagingas žinutes, būti atsargiems ir kritiškai mąstyti.
Pirmoji grupė ėmėsi video montavimo ir savo darbą pristatė pusmečio gale. Jie išmoko perkelti nuotraukas iš išmaniojo telefono ir net senesnių įrenginių, tokių kaip vaizdo kameros. Senjorams padėjome atkurti nemažą nuotraukų archyvą įjungdami senus ir pamirštus nešiojamus kompiuterius.
Projekto eigoje tam tikros vietinės paslaugos paskelbė, kad atsisako popierinių sąskaitų, kurias siųsdavo žmonėms paštu, todėl ši naujiena tapo aktuali mums visiems. Grupėje mes šį skaitmenizacijos „išbandymą“ įveikėme sėkmingai sukurdami prieigas per elektroninį paštą.
Socialine prasme mes labai susidraugavome tarpusavyje. Senjorai mums nešė vaišes, išmokė maisto receptų. Tam tikra prasme, tapome jų laikinais „anūkais“.
Kaip manote, ar projektas prisidėjo prie atskirties mažinimo?
Projekto eigoje mes tarpusavyje labai susibendravome. Iš pradžių jautėme formalumą bendraujant, laikui bėgant jis virto natūraliu ir betarpišku. Tiek mes, jaunuoliai, tiek senjorai pasijuto saugūs, užtikrinti bei laukiami. Senjorų noras ateiti ir susitikti tapo puikiu įrodymu, kad šis projektas nėra tik formalumas, o net ir paprasčiausi susitikimai jiems yra svarbūs. Mes supratome jų norą kalbėtis, dalintis, klausti. O mes įgavome drąsos bendrauti ir nebejutome amžiaus skirtumo. Senjorų patirtis, jų gyvenimo pasiekimai ir besitęsiantis aktyvumas mus stebino, įkvėpė ir suteikė mūsų veiklai prasmės. Pasibaigus susitikimams su pirmąja grupe, antroji grupė susirinko labai greitai, nes geri senjorų atsiliepimai apie projektą pritraukė naujus dalyvius, kurie pasiryžo nugalėti savo baimes išbandant kažką naujo.
Kaip jaunimui sekasi dalytis žiniomis ir įgūdžiais apie jiems įprastas skaitmenines technologijas su senjorais? Tikriausiai abi pusės turi būti labai kantrios ir supratingos?
Projekto mentorius jau pačioje projekto pradžioje mus supažindino su senjorų amžiaus ypatumais. Žinoma, projektas tikrai neapsiėjo be tam tikrų iššūkių. Pirmų susitikimų metu buvo sunku užmegzti pokalbį, nebuvome tikri, nuo ko pradėti. Labai bijojome, kad dalyviai liks nepatenkinti ir nuspręs nebeateiti. Mūsų nuomone, didžiulė dalyvių kaita labai apsunkintų šį projektą, tačiau viskas susiklostė labai puikiai – kiekvienas susitikimas mus vis labiau artino, o laikas tiesiog skriejo. Senjorai moka naudotis išmaniaisiais telefonais, tačiau buvome nustebę, kad kompiuterinių žinių jie turi mažiau. Senjorams artimieji yra įrašę programėlių, sukūrę socialinių tinklų prieigas, todėl susiduriame su pasisakymais, kad tam tikrų dalykų jiems nereikia, nes to atitikmuo yra išmaniajame telefone. Dirbant su dabartine grupe daug diskutuojame apie kiekvieno įrenginio naudą, galvojame, kokiais būdais galime paskatinti senjorą naudotis kompiuteriu arba, atvirkščiai, įsivertiname technologijų pliusus ir minusus.
Ne visi jaunuoliai ryžtasi rašyti projekto paraišką. Ką galėtumėte patarti tiems, kurie nori inicijuoti solidarumo projektą, bet nedrįsta?
Labai svarbu yra tiesiog nebijoti bandyti ir bent susipažinti su paraiškos teikimo procesu. Europos solidarumo korpuso programos galimybės yra ranka pasiekiamos. Teikdami paraiškas mes nesame ribojami tam tikros vietovės – viskas vyksta skaitmeninėje erdvėje. Reikia tik suburti komandą ir atrasti organizaciją, kuri šį projektą sutiktų globoti. Jaunimui yra labai verta susipažinti su projekto rengimu ir paraiškos teikimu ir, tiesą sakant, šis procesas net nėra labai sudėtingas. Turint įdomią ir drąsią idėją, projekto paraiška gali dėliotis labai sklandžiai. Nepasisekus taip pat nereikia nusiminti, nes, mūsų žiniomis, paraiškų teikėjai gauna atsakymą su pasiūlymais ir komentarais iš projekto vertintojų, o tai duoda laiko pasiruošti ir projekto paraišką teikti dar kartą.
