Pasirodymai, išvykos, simuliacijos, pramogos, šventės, diskusijos ir daugybė kitų veiklų, kuriose dalyvavo negalią turintys ir jų neturintys jaunuoliai, – kartais projektai gali atrodyti, kaip labai lengvas ir vien tik smagus dalykas. Vis dėlto „Europos solidarumo korpuso“ finansuoto Solidarumo projekto „Keičiuosi pats – keičiu pasaulį!“ organizatoriai neslepia – sunkumų buvo, tačiau tvirtina, kad pasiekti rezultatai visa tai atsveria.

Švenčionių jaunimas lydimas Švenčionių rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės Ingos Varnienės sprendžia svarbią socialinę problemą – jaunimo su negalia atskirtį nuo visuomenės. Jie siekia didinti jaunimo su negalia įsitraukimą ir skatinti skirtumus vertinti kaip privalumą, o ne trūkumą.

Taip pat šiuo projektu siekiama sudaryti lygias galimybes visiems projekto nariams, skatinti dalyvių tarpusavio bendravimą, ugdyti toleranciją ir pagarbą visiems visuomenės nariams bei skatinti tvarų ir atsakingą jaunų žmonių elgesį – didinti supratimą, kaip svarbu tausoti gamtą ir mažinti klimato kaitą.

Nors projektas vis dar nėra pasibaigęs, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė Inga Varnienė pasidalino įspūdžiais apie darbą su šiuo projektu.

Kokios veiklos daromos projekto metu?

Kartą per savaitę jaunuoliai paruošia šokį pasirodymui su šokių ir meno mokytojos pagalba. Taip pat organizuojamos bendros išvykos, pavyzdžiui, išvykos į Utenos automobilių lenktynių simuliatorių, virtualios realybės pramogos, skatinančios turintį negalią jaunimą dalyvauti, įgyti pasitikėjimo savimi ir užmegzti naujas draugystes.

Rengiamos ir kitos veiklos – apsilankymas Švenčionėlių kultūros centre, išvyka į blynų restoraną „Pirmasis blynas“, kuriame dirba žmonės su negalia. Taip pat suplanuoti 3 teminiai vakarai: Kalėdų muzikos vakaras, kulinarinis vakaras ir šokio pristatymas bendruomenei.

Buvo surengta 4 dienų stovykla, kurios metu jaunuoliai rūpinosi vieni kitais ir turėjo galimybę dirbti komandoje. Be to, kas mėnesį vyksta individualios psichologo konsultacijos, motyvuojančios žmones, turinčius negalią, dalyvauti projekte.

Kas buvo ar yra sunkiausia įgyvendinant projektą?

Sunkiausia buvo ir vis dar pakankamai sudėtinga parinkti visiems tinkamą susitikimų, užsiėmimų, renginių, išvykų laiką, nes jaunuoliai, kurie dalyvauja projekto veiklose labai skirtingi:  skirtingo amžiaus, vieni mokosi, kiti ne, dalis važiuoja į namus autobusu, dalis labai aktyvūs ir turi įsipareigojimų kitose veiklose.

Planuodami net kas savaitines veiklas turime atsižvelgti į pamokų tvarkaraštį (nes kinta dėl mokytojų ligų, mokykloje įgyvendinamų projektų), aktyvių jaunuolių užimtumą, autobusų tvarkaraštį ir net tėvų darbo grafiką (kai kuriuos jaunuolius atveža į susitikimus tėveliai), nes ne visi jaunuoliai dalyvaujantys projekto veiklose yra pakankamai savarankiški palaukti 1 ar 2 val.

Sudėtinga buvo ir yra užtikrinti kelių labai jautrių jaunuolių, turinčių negalią, dalyvavimą veiklose. Bet kiekvieną kartą aptariame metodus, kurie pasiteisino, kurie ne ir judame į priekį.

Projekto veiklose neplanavome, todėl iš pradžių buvo sudėtinga, skirti laiko bendravimui su  jaunuolių, turinčių negalią, tėvais. Aptariame su jais projekto veiklas, poveikį, siūlome įvairias kitas veiklas. Kartais grįžę iš išvykos 23 val. vakare dar telefonu kokią valandą aptarinėjame kelionės įspūdžius.

Taip pat buvo sudėtingi pirmieji projekto įgyvendinimo mėnesiai. Komanda tikėjosi greitesnio poveikio. Norėjome, kad veiklose dalyvaujantys jaunuoliai greičiau užmegztų ryšį, kad aktyvūs jaunuoliai ir jaunuoliai, turintys negalią, pradėtų bendrauti, dalyvauti be mūsų kitose Švenčionių mieste vykstančiose jaunimo veiklose.

Kas buvo smagiausia? 

Smagiausia gal ir buvo ta akimirka, kai supratome, kad PAGALIAU perlipom barjerą ir jaunuoliai, turintys negalią, lankosi be mūsų atvirosiose jaunimo erdvėse, kad aktyvūs jaunuoliai kviečia jaunuolius su negalia. Tuo tarpu jaunuoliai su negaliai kviečia aktyvius jaunuolius į savo organizuojamas veiklas nesusijusias su projektu. Labai gera buvo stovykloje. Atmosfera, veiklos, jaunuolių emocijos ir bendrystės jausmas viršijo mūsų, komandos lūkesčius.

Kaip didinate įtrauktį?

Turime puikią projekto iniciatyvinę-vykdytojų komandą, ekspertą, samdomų specialistų komandą (psichologas, šokių ir dekoracijų gamybos mokytojos, specialioji pedagogė), kurie jaučia projekto pulsą, kuriems svarbus projekto rezultatas, kurie turi patirtį dirbant su jaunimu.

Šios komandos dėka sukuriama saugi aplinka, kurioje jaunuoliai jaučiasi reikalingi, svarbūs, laukiami. Svarbu ir tai, kad iškilusią problemą iš karto aptariame ir sprendžiame. Svarbi emocinė būsena. Jaunuoliai, turintys negalią, ir dažnai suabejojantys savo galimybe, ar nedrįstantys dalyvauti projekto veiklose, jautriai reaguojantys į aplinkinių požiūrį susitinka individualiose konsultacijose su psichologu.

Ką patartumėte jaunuoliams, kurie abejoja savo galimybėmis?

Kiekvienas iš mūsų turime problemą, kuriai spręsti kartais pritrūkstame laiko ar pinigų. Išdrįsti dabar. Surasti bendraminčių, suformuoti komandą ir pirmyn. Kiekvienas iššūkis mus moko, tobulina ir stiprina.

Ką projektas davė bendruomenei?

Solidarumo projektas „Keičiuosi pats – keičiu pasaulį!“ suteikė galimybę jauniems žmonėms pažinti kitus, rasti bendrus interesus, didinti socialinę įtrauktį, sukurti lygias galimybes visiems jauniems žmonėms dalyvauti Švenčionyse organizuojamose veiklose.

Visi projekto dalyviai įgijo žinių ir kompetencijų, drąsos ir gebėjimo bendrauti, pasitikėjimo savimi, išmoko organizuoti bendrą veiklą. Šio projekto įgyvendinimas padėjo Švenčionių miesto bendruomenei tapti tolerantiškesnei, empatiškesnei, paskatino kreipti dėmesį ne į išvaizdą, o į asmenybę.

Solidarumo projekto „Keičiuosi pats – keičiu pasaulį!“ numeris: 2022-1-LT02-ESC30-SOL-000062277

Nuotraukos: projekto organizatorių