Baigęs mokyklą Domas Zenkevičius nusprendė nuveikti ką nors išskirtinio – ir ne vien savo, bet ir kitų labui. Todėl pasinaudojęs „Europos solidarumo korpuso“ programa jis 2 mėnesius praleido Turkijoje, kur savanoriavo organizacijoje, padedančioje pabėgėliams iš Sirijos, Afganistano bei Irako integruotis į visuomenės gyvenimą.
Domai, kodėl pasirinkai savanorystę būtent Turkijoje?
Domas: Pasirinkau Turkiją, nes tai šalis, kurioje gali susipažinti su visiškai kitokia kultūra.
Ar prieš išvykdamas jau buvai kada savanoriavęs?
Domas: Savanoriavau įvairiuose renginiuose, kurie vyko Lietuvoje. Taip pat priklausau Lietuvos šaulių sąjungai, dalyvauju projekte ,,Misija Sibiras“. Tačiau nebuvau savanoriavęs užsienyje.
Ką veikei savanoriaudamas Turkijoje?
Domas: Pagrindinis mūsų organizacijos tikslas buvo pagalba šeimoms ir pabėgeliams iš Sirijos, Afganistano, Irako integruotis į visuomenės gyvenimą. Su jaunesniais vaikais žaidėme įvairius žaidimus, susijusius su vaikų lavinimu, švietimu, o vyresnius vaikus, paauglius mokėme anglų kalbos. Taip pat vykdžiau kitas socialines veiklas – lankiau onkologinius ligonius ir vaikų namuose gyvenančius vaikus.
Ar nebuvo psichologiškai sunku dirbti su sergančiais žmonėmis?
Domas: Nebuvo sunku. Sakyčiau, kad netgi buvo gera ten savanoriauti, nes dėl suteiktos pagalbos, globos, rūpesčio žmonės buvo laimingi, jie šypsojosi. Jų šypsena man suteikė stiprybės, nes suvokiau, kad tie žmonės, nepaisant sunkių ligų, atrodo laimingi. Mane labiausiai nustebino, sužavėjo žmonių viltis bei noras gyventi.
Ką tau davė ši savanorystė?
Domas: Suvokimą, jog ne visi žmonės gyvena kaip aš. Jie kovoja už galimybę išgyventi, pritapti prie visuomenės. Tų žmonių gyvenimas yra labai sunkus, tačiau jie vis tiek šypsosi, yra pozityvūs. O svarbiausia, ši savanorystė davė galimybę skleisti gėrį bei daryti gerus darbus aplinkiniams žmonėms.
Su kokiais iššūkiais, sunkumais teko susidurti?
Domas: Didžiausia problema buvo susikalbėti su vietiniais žmonėmis, nes tik nedidelė dalis jų mokėjo anglų kalbą. Tačiau su šiuo iššūkiu padėjo susidoroti vietiniai savanoriai, kurie supranta tiek anglų, tiek turkų kalbą.
Kokius įspūdžius parsivežei iš Turkijos?
Domas: Labiausiai atsimenu vietinių Gaziantep miesto gyventojų šiltą bendravimą, draugiškumą, dėl kurio jaučiausi ten kaip namuose.
Ar projekte buvai vienintelis lietuvis?
Domas: Registravausi į šitą projektą vienas, bet taip susidėliojo, kad vykau su kita lietuve. Jos nepažinojau, bet dėl šio projekto labai greitai susibendravome.
Kas įkvėpė tave savanoriauti, dalyvauti šiame projekte? Gal turi svajonių šalį, kurioje norėtum savanoriauti?
Domas: Mane įkvėpė didelis noras padėti kitiems, suteikti dalelę savo globos ir rūpesčio. Svajonių šalis turbūt būtų Nepalas, nes mane žavi kalnai, o šita šalis turi nuostabius kalnų peizažus. Taip pat labai norėčiau vėl sugrįžti į Turkiją, nes ten susiradau draugų, su kuriais iki šiol palaikau ryšį.
„Europos solidarumo korpuso“ programa suteikia galimybę 18–30 m. jaunimui išvykti savanoriauti į bet kurią ES valstybę narę arba šalį partnerę. Savanorystės projektas gali būti trumpalaikis – iki 2 mėnesių, ir ilgalaikis – nuo 2 iki 12 mėnesių. Savanoriui suteikiamas apgyvendinimas bei padengiamos kelionės ir pragyvenimo išlaidos.
Norintys savanorauti turi užsiregistruoti „Europos solidarumo korpuso“ duomenų bazėje, kurioje gali savarankiškai ieškoti lūkesčius atitinkančio projekto ir radus į jį aplikuoti, arba gali laukti, kol atsižvelgiant į pateiktus duomenis, suinteresuota organizacija susisieks pati. „Europos solidarumo korpuso“ duomenų bazę galite rasti čia.
Taip pat galima kreiptis į Lietuvoje veikiančias organizacijas, kurios padeda lietuviams išvykti savanoriauti į užsienį. Siunčiančių organizacijų sąrašą galite rasti čia.
Visa informacija: www.solidarumokorpusas.lt/jaunimui/savanoryste/
Autorė: Sandra Karpovičiūtė
